Tęsdami katechezes apie krikščioniškąją viltį, šiandien žvelgiame į Mariją, Vilties Motiną, - kreipėsi popiežius Pranciškus į Šv. Petro aikštę užpildžiusius šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvius. Motinos Marijos gyvenime netrūko tamsių naktų. Nebuvo paprasta į angelo kvietimą atsakyti „taip“. Tačiau ji, dar labai jauna moteris, drąsiai sutinka, nors ir žino koks likimas jos laukia. Tą akimirką Marija panaši į daugybę pasaulio motinų, kurios prisipildo nepaprastos drąsos kai žino, kad jų įsčiose prasideda naujo gimstančio žmogaus istorija.
Po tą kartą jos ištarto „taip“ motinos kelyje sekė kiti klusnumo liudijimai – ilgas klusnumo sąrašas! – pridūrė Pranciškus. Evangelijos Mariją pristato kaip tylią moterį, kuri dažnai iki galo nesupranta kas dedasi, tačiau kiekvieną žodį ir kiekvieną įvykį ji medituoja širdyje. Pagal tai, pasak popiežiaus, kai ką sužinome apie Marijos būdą: ji nenuleidžia rankų gyvenimo sunkumų akivaizdoje, ypač tuomet kai atrodo, kad viskas dedasi kitaip negu norėtume; ji taip pat smarkiai neprotestuoja, nedejuoja kai dažnai tenka susidurti su dideliais gyvenimo sunkumais. Ji yra moteris, kuri klausosi. Neužmirškite, - sakė Pranciškus, - kad tarp vilties ir klausymosi yra daug bendra; Marija yra moteris, kuris klausosi. Ji priima gyvenimą tokį, kokį gauname, su laimingomis dienomis, bet ir su tragedijomis, kurių niekad nenorėtume sutikti. Pati juodžiausia naktis Marijai bus jos Sūnaus prikalimas prie Kryžiaus medžio.
Po Apreiškimo ir Jėzaus gimimo, ilgą laiką Evangelijos beveik nemini Marijos. Tačiau vėl ją matome tą lemtingą momentą, kai dauguma draugų pabėgo iš baimės. Motinos neišduoda. Tą valandą, prie kryžiaus nieks negalėtų pasakyti kieno kančia didesnė: nekalto vyro mirštančio ant kryžiaus, ar motinos palydinčios sūnų paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Evangelijos lakoniškai ir diskretiškai Marijos buvimą prie kryžiaus fiksuoja vienu žodžiu: „stovėjo“. Marija stovėjo prie kryžiaus. Nepasakyta nieko daugiau – nežinome ar ji verkė, ar neverkė – nieko nežinome. Nėra nė mažiausios užuominos. Vėliau šį momentą savo vaizduotėje permąstė dailininkai ir poetai, padovanodami mums vaizdus, įsėjusius į dailės ir literatūros istoriją. Tačiau Evangelija sako tik vieną žodį „stovėjo“. Tą baisiausią ir žiauriausią valandą jį stovėjo ir kentėjo kartu su savo Sūnumi.
Ji nežinojo, kad tą akimirką jos Sūnus visiems žmonėms atidaro duris į išganymą. Ji tenai stovėjo ir dėl to, kad buvo ištikima Dievo planui, kuriam tarnauti ryžosi jau pirmąją savo pašaukimo dieną, ir dėl to, kad kentėjo kaip motina, nes kenčia jos sūnus.
Ją sutiksime ir pirmąją Bažnyčios dieną. Ji, vilties motina, yra kartu su tokiais silpnais ir trapiais mokiniais: vienas išsižadėjo, daugelis pabėgo, visi buvo išsigandę. Tačiau ji, paprasčiausiai, buvo su jais pačiu normaliausiu būdu, tarsi tai būtų visiškai natūralu; buvo su Bažnyčia, nutvieksta Prisikėlimo šviesos ir dar bijančia žengti pirmus žingsnius į pasaulį.
Dėl to mes visi ją mylime kaip Motiną, - sakė Pranciškus. Mes nesame našlaičiai. Turime Motiną danguje, Šventąją Dievo Motiną. Ji mus moko laukimo dorybės, taip pat ir tuomet kai atrodo, kad niekas neturi prasmės. Ji visada pasitiki Dievo slėpiniu, net jei jį temdo pasaulio blogis. Jėzaus mums visiems padovanota Motina Marija sunkumų akimirkomis telydi mūsų žingsnius. Ji mums širdyje tesako: „kelkis, žiūrėk pirmyn, žiūrėk į horizontą“, nes ji yra Vilties Motina. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežius Pranciškus - AFP
